kuikis

kùikis sm. (1) J, kuĩkis (2) BŽ213 1. CI1119, MŽ, K lazda pasiremti einant, ramentas: Vyrai ir moterys kiūtino tuo keliu, kai kurie vos vos šlubčiojo pasiramstydami kuikiais rš. Senas žmogus ateina su kuikiu pasiramsčiuodamas Rud. Kuikiu pasiremdamas elgeta nušlubavo takeliu Žlb. ^ Kožnas ubagas giria savo kuikį B. 2. MŽ454, R339, LsB519, KII207, BŽ600 ppr. pl. kojokas, stypynė: Ant kùikių pasirėmęs vaikščio[ja] Vkš. ^ Ateit žmogus ant kuikių, su mėsos barzda, nuo kaulo burna (gaidys) B. 3. specialus grūstuvas, prikaltas vinių: Su tokiu kuikiù trina tabaką tą Pgg.